Disruptors and conformists

It is interesting to play simplifications game, at times I do enjoy it a lot.
This time I scribble down a note on dividing society into disruptors and conformists.

The titles are self descriptive: conformists blend well into existing rules and never stand out, fit well in hierarchy, the crowd, are typical "ass lickers", protect the hierarchy. Disruptors are exactly non conformists: avoid rules, try to grasp the essence of reality and as (positive) pro-creationists go for maximum avoiding all earthly constraints, or they are (negative) anarchists and just protest the rules without creating anything substantial.

Looking from cultural perspective I see that there are different societies which:

1. deploy disruptors as leaders/educators for conformists. Disruptors provide higher (disruptive) energy, paradigm shifts, innovation, critical thinking and disputes (positive side of the disruption). In this case conformists are pulled up, while disruptors get the stage and certain level of self realization. Both blend together into united task force.
   
2. split conformists and disruptors even more, where conformists blend into bureucreatic hierarchical organizations (which are often of organic compliance nature), while disruptors develop into some niche domains and stand out world wide, but do not see any meaning staying in homeland.
   

The cultures differ from country to country, but seems the less economically developed a country is, the more corruption there is; smaller is the field of action for disruptors, the bigger is the gap between both groups. Also there is a huge difference between monolitical and diverse societies - the more monolitic it is, the more conformist it is, lacking tollerance for disruptors, hence not very innovative.

Lithuania (as probably any small country) is considered a country of families (or "mafia" is you will) is developing contry and monolitic society at the same time. It still favours a lot conformists and is not very capable retaining its' disruptors inside.
How can a small country like Lithuania stand out world wide? Summarizing all this my recipe is:

1. Promote tolerance and respect for positive disruptors, diversity etc.
2. Use disruptors as change agents in society, forming interest groups and providing them with innovation capacities.
   
3. Develop purposeful areas where disruptors would be able to spend their energy staying here and creating disrupting innovations.

After this is done at some point disruptors will find smaller or bigger niches where country will stand out.

Social/technical sciences

Note: this may be a simple truth, but it took some time for me to realize it.

Last few years I was leaning towards social sciences and despising technical ones (although I am graduate of technical sciences). Yesterday a deep insight hit me regarding to the unity of both (or more precisely technical sciences extending social sciences as primary ones). Below I outline the idea for that.

In a sense technical sciences would not be needed unless there is a limited human phenomenon and reality going beyond it. Ex: Technical gadgets helping disabled people. Likewise there are situations, problems with complexity, dimensionality levels beyond human phenomenon. Some people may scratch more, some less, but in general all of us are handicap. In that sense all technical sciences are serving social sciences to provide tools for achieving social objectives which are beyond human phenomenon. Going deeper I note, that on motivation level technical sciences are:

1. for overcoming disabilities of human phenomenon.
2. laziness syndrome (or optimal cost performance in economic terms).
3. ... (help me).
   

Realizing that had put my understanding of technical sciences into different perspective and healed the grudge I had.

To put technical sciences in perspective, I consider, that:
1. technical sciences must always be a part of social science equation or otherwise they become dry (ivory tower phenomenon; may be perfect in technical sense, but have unforeseen results in social dimension).
2. objectives which are pursued by technical science should be social ones and be clearly stated and measurable (using chosen method).
3. only in this complete synergistic combination world wide innovation is possible. In that sense having technical science capacities puts one in advantageous position in innovation sense.

Buitinių/šeimyninių problemų racionalizacija

Žvelgiant į šį gyvenimą iš tolimos perspektyvos bet kokios buitinės/šeimos džiaugsmai/problemos yra labai sveikas veiksnys padedantis atitraukti dėmesį nuo absoliučios gyvenimo beprasmybės.

Jei konceptualūs gyvenimo supaprastinimai (tokie, kaip religijos ir kitos tikėjimo sistemos) sugeba supainioti pirmiausiai verbaliniame lygyje, tai egzistencinės detalės (buitiniai/šeimyniniai džiaugsmai/problemos), sugeba stipriau užburti įtraukdamos ir aktyvius artimus veikėjus, jausmus, vertybes ir kt. Jos suteikia laiką ir erdvę vis dar pajausti dabarties džiaugsmą/skausmą ir pajusti čia ir dabar asfaltą braukiančią alkūnę ar palaimingą skrydį be garso lekiant nuo kalno. Egzistenciniai dalykai užburia kur kas labiau nei konceptualūs, nes juose iššūkiai kliūna nuolatos ir mažiau galimybių gyventi keliaveidį/deklaratyvų gyvenimą. Egzistencializmas nesipriešina su konceptualu, bet talpiną konceptualumą savyje ir yra daug platesnis ir įvairesnis apimantis visus gyvenimo techniškumus.

Visgi pasinėrus į egzistenciją svarbu išlaikyti beprasmybės / tolimosios perspektyvos suvokimą, tuomet, bet kokia egzistencija (net ir asfaltas braukiantis nosį) yra kaip dangiška mana (palyginus su beprasmybės pilkumu).

Ramblings about travel options

It is many of us who do enjoy traveling. Sure we are all with different sets of likes&dislikes, pace, motivation etc. Also we have different group sizes like traveling alone, with family or friends.

And surely all of us from time to time have contemplated questions like "What travel options are we provided on earth?" and "How do I want to travel myself?". And yes, there is always a lure to go with all house on the back. Same with myself - I also have one of the childhood dreams of traveling with a house on the back like a snail.

Surely I use the mind to justify emotional decisions - we all do :)
The link below is my calculation of travel options at hand (every option as a separate sheet). Note: here I had looked at the subject more from family travel perspective (have to be practical when traveling with larger group).
http://spreadsheets.google.com/ccc?key=p0Pq7nMq3NGnV3z0r1huKVQ

By family I had counted 2+1 or 3+1. According to the spreadsheet calculation all travel options balance out at around 20k Litas (7k Euro) or 7 journeys. The costs do not include the usual life coverage like it is at home. If we do 2 journeys a year (with family), it balances after ~4 years.
Note: I try to analyze not only financial, but also other pros and cons of either travel option. Please help especially with these aspects.

As for myself I start to understand, that I am:
a) not a museum traveler,
b) also not so much into dead things (or at least so architecture looks to me). Although sometimes it is great to get into a mix of architecture, history, personalities, life choices and lessons.
c) I am a people person and rather committed (as in business as well as in travel) - I like immersing with people, atmosphere, culture, but via being with people.

These are quite ambient/empathic qualities. Thus to enjoy the travel this way me as a traveler need to get out of the snail house and use random wandering, rambling, couchsurfing/hospitality, have low own vibe and drink in everything what a new environment has.

Thus I realize that future travels I will have in two quite opposite polarities:
a) family travel is socially rather self contained and there are not so many options for interaction with environment,
b) cultural explorations with likewise oriented friends/alone.

I still keep rambling on this issue, help me with your perspectives please ...

Dvasia ir metodas

Žmogaus dvasia labai paslanki ir dinamiška. Kai kurie užsiėmimai, metodai jai suteikia sparnus. Sparnai suteikia motyvacijos. Yra bendruomenė nuolat linksniuojanti metodo raktažodžius, privalumus, patyrimus dedikuojanti pirmiausiai metodui. Ima atrodyti, kad metodas yra aukščiau už pačią dvasią, jis yra energijos šaltinis. Kadangi dvasia pati savaime sunkiau apčiuopiama kaip substancija, o metodas turi konkrečią išraišką ir energiją, ilgiau praktikuodamas žmogus pradeda save labiau tapatinti su metodu nei su savo dvasia. Įvyksta didelis fenomenas: tai kas iš pradžių dvasiai suteikė sparnus po to ją užgožia, ją ima tarsi naikinti.

Susivokti padeda nuolatinis platesnio paveikslo matymas, kultūrinio konteksto pojūtis (juk tai tik vienas iš daugelio metodų ar ne!? juk tai yra jūsų dvasios plano dalis, o ne atvirkščiai!?). Deja esant stiprioms praktikoms, stipriai bendruomenei išlaikyti subalansuotą požiūrį tampa sunkiau. Kai įtaka daroma ilgiau savęs suvokimas ženkliai persistumia link metodo.

Daugelyje dvasigumo/sveikatingumo judėjimų yra apstu žmonių kurie užsidegė metodu, daug laiko jį praktikuoja. Dažnai platesnio konteksto, supratimo poreikis net neišryškėja - juk pirminė totali dedikacija būtent ir duoda didžiausią efektą. ... ir tik po daug laiko dvasia jau tiek tiek suniveliuota (vis akcentuojant metodą), kad nebėra prie ko klijuoti sparnų. O sparnai juk patys savaime neskrenda. Štai kuomet ateina nusivylimas metodu.

Tad imantis bet kurios dvasingumo/sveikatingumo sistemos ar metodo svarbu matyti platesnį realybės bei kultūrinį paveikslą, aiškiai suvokti savo dvasios prioritetą prieš metodą, aiškiai kiekvieną užsiėmimą žinoti ko atėjai ir koks to kontekstas didžiojoje savo gyvenimo knygoje. Tai gal būt atitrauks nuo šimtaprocentinio atsidavimo ir sumenkins pirminį trumpalaikį metodo efektyvumą, tačiau duos žymiai brandesnį platesnį asmenybės vystymosi kontekstą ir leis išlaikant savastį brandžiau praktikuoti metodą ir ilgesnį laiką juo nenusivilti (juk tai tik metodas, tebūnie krikščionybė ar joga ar arbatos gėrimas ar ne?).

Visgi žmogaus vieno skausmo fenomenas (kai vienu metu suvokiamas didžiausios reikšmės subjektas) pakiša koją net ir labiau patyrusiems ir kontekstas nejučiomis ima viršų prieš subjektą. Kas tai įtakoja? a) metodo patrauklumas ir efektyvumas, b) bendruomenės ir kitos aplinkos stiprumas, c) kitos aplinkybės (pvz.: kelionė su stipriu kultūriniu šoku).
Dažniausiai būtent aplinka ir aplinkybės formuoja lemiamą vaidmenį metodo pasirinkime. Tai pavyzdžiui gali būti kelionė į Taize, Meką ar Santjago de Compostela ar kokį Sufijų festivalį, kur būna stiprus emocinis ir nuolat aplinkos kartojamas paprasta, bet emociškai stipriai reiškiama žinia.

Manau kiekvienam svarbu sekti savo gebėjimą išlaikyti savasties pajutimą. Galbūt beatodairiški drąsuoliai ir puola stačia galva į kiekvieną naują patyrimą ir tai yra jų dvasia. Galbūt. Iš patirties temačiau, kad kiekvieną didelį pakylimą seka ir didelis nusileidimas, viskas turi savo kainą. Ir galiausiai jei ne pats, tai kažkas kitas ją sumoka.

Going out in snow.

Today it was pouring down with snow the whole day. We went out on sledges, but as you see they are well hid - ~30cm snow. Below is the view through our house window.

čia ir dabar

čia ir dabar 2008-12-08 23:12 (po Berlyno, prieš Granadą)
žiūri jis į mane
buku tarsi šuo žvilgsniu
jokių interpretacijų
jokių projekcijų
vizijų ar introjekcijų
dzeno vienuolis
čia ir dabar
laimingas!?
klausiu savęs ar tai man reikalinga
buvau aname buvau ir šitame
gal geriau kažkur per vidurį
juk kas neprašo tas negauna
kas nesiekia - laimingas tuo ką turi
panašiai kaip ir tas kuris guli prie durų.
Gal geriau visgi kažką užsibrėžti
kad ir kalbą išmokti...
na ir kas, kad viskas laikina!
Geriau turėti savo tikslą nei būti vergu kitų.