sunku būt moterimi

esu moterimi.
deja tuščiom neišeina
apsikabinėjusi barškančiom plastmasėm
arba, jei rūpi,
metalo, akmens ar medžio gabalais
barškančiais tiek pat

pasidekoruoju-pasideklaruoju save
ar jau gerai, o gal dar ne?
plaukus gal vėl reikia eit čia pakirpt, ten padažyt
ech koks gyvenimas nedėkingas
tiek reikia stengtis
ir vardan ko?
ech vyrai ...

jūs man už tai vėliau sumokėsit oj sumokėsit ...

Motivation ramblings

Majority of adults do everything to reach and maintain euphoria (mistakenly calling it 'love', 'blliss', 'happiness'). They numb themselves, deliberately keep matters simple and clear. Why make things complicated and unanswered? - existential preassure is unbearable. Hence wrong simplifications, own myths are preffered instead of constant curriosity, investigation and keeping questions open.

Euphoria in general is quite close to the feeling of bliss and meditative 'thoughtless state' of happiness. Yet having quite similar manifestations euphoria is not that. Why? Numbness (resulting from drugs/drunkedness/general ignorance/insensitivity/puritanic dogmatism etc) is a mere simplification and closure of the world into egotistic ME - there is no omni present consciousness and hence resulting bliss is the bliss of ignorance, not the bliss of omni present reality ('I am the thousand faced everything' etc). Bliss of ignorance lacks humbleness, wisdom, smoothness, cohesiveness. It is impatient and wants quick and dirty answers/solutions/'get things done' etc. It has little compassion onto other creatures/realities. Actually deliberate efforts towards numbed euphoria leads to even higher ignorance of others. Though this existential euphoria manifests many factors looking like eternal bliss, essentially it is exactly the opposite. And it does not matter if people drive towards it with alcohol, drugs, religion or are in general ignorant, not sensitive or have not mastered thoughtless omnipresence ...

In personality development it is virtually impossible to consciously step down from euphoria of own myths and beliefs into non comfortable, undefined questioning grounds. Moving away from limited euphoria into thoughtless happiness and omnipresence is very rare - what a challenge!?

Sheep or a challenger?

Obedient sheep is what society wants from you. Society (kinder garden, school, university, church, government etc) likes you just walking preset walks, raising no claims, no challenges, no noise etc. Otherwise you are social order challenger, rule breaker, unwanted, filtered out etc. In holistic way - are sheep or challengers more valuable salt in long term? In order to challenge, thinking and attempt to understand life is essential, otherwise it is just a wild roar ... Who are you, who am I - a sheep or a challenger?

Esu tik ...

Esu tik nuolat įsimylėjęs angelas

Paskendęs tarpkultūrinėje erdvėje

Esu atviras ir nuolat besimokantis

Tiesiog svajotojas ir dėl kažko laisvas

Religijos/ateizmo paradoksas

Religija ar dvasinė praktika įpainioja žmogų į tam tikrą vertybių/terminų/sampratų/puritoniškumo matricą.

Kitą vertus ji suteikia ritualus su kuriais sąmonė pakliūna į neordinarias/ekstrasensorines būsenas ir įgija įvairius fenomenus. Siekiant didesnio fenomeno pasireiškimo/efektyvumo žmogus dar stipriau neria į tos religijos matricą ir jos ritualus kuo labiau pajungdamas visas savo jusles ir galias į šią vieną religinę poliarizaciją. Tuo būdu jis geriau įvaldo fenomenus, nors kultūriškai tampa labiau monochrominiu ir nebandančiu suprasti kitokių perspektyvų (o dažniau bandančiu jas pritempti pagal savo matricos kurpalį, atlikti savo tikėjimo misiją).

Kitą vertus nors ateizmas išsilaisvina iš religijos matricos, tuo pačiu jis neneigia žmogaus ir proto fenomenų ir bando religinių ritualų substitutus - tam tikrus sintezuotus metodus, kad pasiekti pakitusios sąmonės būsenas. Sintetiniai metodai lyginant su religiniais ritualais dažnai yra juntamai dirbtiniai ir grubesni, nes neturi informacinio ir emocinio naratyvo/krūvio/konteksto. Labai dažnai metodai turi žymiai daugiau intoksikantų pradedant apsvaigimo kvėpuojant, baigiant psichotropinėmis gamtinėmis/cheminėmis medžiagomis.

Iš ateistinio požiūrio religija atrodo uždaranti. Iš religinio požiūrio ateizmas yra sintetinis - be šaknų. Nors tuo pačiu abi siekia to paties tikslo - kuo pilnesnio žmogaus fenomeno atskleidimo. Paradoksas: dažnai religiniai ritualai tobuliau atskleidžia fenomeną, nors tuo pačiu turi didelį pašalinį poveikį pasireiškiantį monochrominiu požiūriu, vertybėmis, gimsta misionieriškumas. Sakoma, kad pasiekus absoliutą/nirvaną/samadhi/nušvitimą po to pirminiai religiniai ribotumai/matricos atkrenta ir lieka grynas fenomenas. Galbūt, tačiau misionieriškumas, socialinė atsakomybė manau lieka ir naujasis pranašas tampa ir savo tikėjimo įkaitu - marketingo guru ;)

Tad kas geriau - ar atsargiai ateistiškai eiti ir nepasinerti į ribotas matricas ar apgauti save, poliarizuoti savo stiklus idant pasinerti ir po to išnerti nauju fenomenaliu kūnu?

O gal geriau likti nuolat klausinėjančiu filosofu/agnostiku?

Pozityvus mąstymas

Pastaruoju metu susiduriu su daugeliu "pozityviai mąstančių" ar bent deklaruojančių tokį žodžių junginį. Aš pats esu/buvau ezoterikoje/psichologijoje gerus 20 metų ir kažkaip anksčiau atrodė buvo mažiau "pozityvistų", daugiau subalansuotų metodiškų realistų. Ar dabar krizė ar šiaip naujos mados, tačiau žymiai daugiau ir intensyviau deklaruoja "pozityvų mąstymą". Praktikoje gi dažniau ir greičiau stigmatizuojama ir demonizuojama, bet kokia kritinė pastaba ar šiaip kitoks požiūris.

Bandau giliau nagrinėti įvairiais aspektais šį reiškinį. Egzistencine prasme "pozityvas" yra pati egzistencija t.y. gyvybė ir jos tąsa. Tuo požiūriu lyg ir visi esam pozytyviai nusiteikę gyventi. Visgi gyventi gerai pagal pozytivistus geba tik tie kurie suvaldė protą ir ne tik nekalba, bet net nemąsto kritiškai t.y. "negatyviai". Reikalų nestabdymas, nekvescionavimas, o būvimas tėkmėje yra pozityvas ir jo terpėje/tąsoje pagal pozityvistus turi gimti nauji išradimai. Visgi dažnai pastebiu, kad "pozityvistų" tarpe pasitaiko daug žmonių su laabai dideliu ego ir "pozityvizmo" proklamacija yra labiau šalinimas paskutinių kliūčių savo dominuojančiam ego. Tuomet galima reikštis įvairiu garsu ir įvairiomis formomis, mokytis etc. Arba pasitaiko hyper jautrių žmonių (dažnai iš mažos, organiškos kultūros šalies), tokių kurie apskritai netoleruoja kritikos ir dažniausiai ją susiasmenina. Jiems "pozityvus mąstymas" - tai saugi tvirtovė kurioje sienos storos ir niekas nesužeis. Iš šono žiūrint būna gana keista, nes būna toks "karalius nuogas" pojūtis - daug ir garsiai daroma, tačiau nedaromos esminės korekcijos, nes kelias į jas uždraustas. Kažkada vistiek ego sužydi visu savo grožiu ir "pozityvus mąstytojas" demistifikuoja pats save. Ar bent jau būna smagus kuriozas.

Kaip apibrėžia tėkmės psichologija (angl. psychology of the flow) laimė gludi nuolatiniame tėkmės pojūtyje; šis pojūtis susijęs ne tiek su minčių išravėjimu, kiek su įvairiomis proto būsenomis ir jų meistryste. Taip, būnant pasinėrus į pasaulį (darnoje su visu pasauliu) būna mažiau kritikos, nes pasinėrus nėra ko kritikuoti, o galima tik stebėti daiktų/reiškinių fenomenus, grožėtis begalinėmis pasaulio formomis. "Pozityvus mąstymas" panašiai atkartoja tėkmės būsenos pasekmes, kaip ir vakarietiška joga mechaniškai kartojanti indijos jogų pozas/asanas be didelio vidinių vibracijų ar proto būsenų pajutimo. Kalifornikacija tęsiasi ...

Išsiveržiantys santykiai arba kodėl facebook dempinguoja įsipareigojimus

Facebook - įdomus fenomenas, kuris tarsi magiškasis kristalas sustiprina visas soc. sąveikas kuriose dalyvaujame. Pradedant nuolatiniu žinojimu apie viską ką darome baigiant nuotraukomis, žmonių žymėjimu jose etc.

Realybėje žmogus tampa/atrodo tiek pažįstamas, kad nebėra paslapties šydo ir nebėra įdomumo tad ir motyvacijos nors kiek intensyvinti sąveiką su juo. Tad "nuogumas" facebook'e faktiškai nužudo paslaptį ir misticizmą.

Tai yra ir gerai ir blogai. Gerai yra tai, kad maksimaliai esant "nuogu" demistifikuojame save ir (1) atpurtome tuos, kam nesame įdomūs, (2) sukuriame artumo miglą ir išvengiame nereikalingų santykių perturbacijų. Blogai tai tuo, kad artumo migla neskatina tam tikrų abipusių įsipareigojimų (pradedant realiu susitikimu baigiant šeimyniniais įsipareigojimais) formavimosi: nuolatinis buvimas kartu suteiks mažesnę vienas kito pažinimo pridėtinę vertę, o įsipareigojimas juk veikiau tik labiau ribos santykių ir pažinimo įvairovę (kiekybine prasme). Kam norisi riboti kiekį mūsų nuolatinio vartojimo pasaulyje?

Todėl įdomu, bet nebesistebiu, kodėl dažnai intensyvesni draugų santykiai susiformuoja spontanišku staigiu mistišku būdu, - atsitiktinio susitikimo metu, kur vienas kito nesekė mėnesius/metus facebook'e, tačiau proveržis juk toks saldus. ... nors galbūt tame pačiame facebook'e tylioji ir kuklioji Onutė stebėjo ir derinosi prie savo pasakų princo. Įdomu stebėti šias multiplikacijas ir savyje, stebėti ir išmintingai gyventi jomis.

Ir visgi išliks pažinčių svetainės ir po facebook ir kt. soc. tinklų. Ir ačiū Dievui ...

Tegyvuoja proveržiai iš facebook'o
Tegyvuoja paslaptys ir džiugus/gaištamas laikas joms atskleisti

Tegyvuoja facebook - mitų griovėjas

Įdomu kaip tai veikia ilgalaikėje perspektyvoje. Eksperimentas tęsiasi...

P.S. JAV 20% skyrybų viena ir priežasčių buvo minimas facebook...